Jau tradicija tapo, jog Kaišiadorių TAU studentai pavasariop išsiruošia į „ilgesnę“ ekskursiją; juolab ir ypatingas Lietuvos regionas pasirinktas – Žemaitija. Šis Lietuvos etninis regionas, tai – nuo Baltijos jūros į žemyną besidriekiančios lygumos, apjuostos kalvelių ir miškų, visada buvo „atskira“ respublika, per šimtmečius išsaugojusi savo identitetą, kultūrą, o žemaičiai – užsispyrusį charakterį ir kalbą. Žemaitija garsi ne tik įvairiu kraštovaizdiu, bet ir turtinga istorija, kultūriniu paveldu: istoriniais, meno, gamtos bei sakraliniais paminklais. Tad geriausias variantas – keliauti su nakvyne ir dvi dienas (2024 04 24-25 d.d.) paskiriant lankytiniems objektams tyrinėti.
Pirmasis sustojimas Varniai – vienas svarbiausių XV-XIX a. Lietuvos kultūrinių – religinių centrų, tada pro Luokę keliaujame link legendomis apipintos Šatrijos kalno. Kelionė tęsiama pasimėgaujant gamtos ramybe Biržuvėnų dvare, o tada į žemaitijos sostinę, kur, gido vedami, apžiūrime istorinius bei po Telšius išsibarsčiusius mažosios architektūros kūrinius. O vakarą praleidžiame Vyskupų rūmuose, apie kurių istoriją supažindino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir generalvikaras Vilius Viktoravičius. Nakvynė numatyta kunigų seminarijoje, tad prieš miegą dar suspėjome stebėti vakarinę Telšių panoramą atviroje apžvalgos aikštelėje, įrengtoje penktajame pastato aukšte.
O ryte pailsėję ir žvalūs dalyvavome šv. Mišiose ir buvome palaiminti vyskupo malda, tuomet vėl nauji maršrutai ir objektai: Renavo dvaras su išlikusia autentiška biblioteka bei senoviniu parku. aplankėme didžiausią Lietuvos riedulį – Barstyčių akmenį. Nuvykome apžiūrėti Žemaičių Kalvariją – piligrimų pamėgtą miestelį, savo reljefu primenantį Jeruzalę, todėl nuo seno čia koplytsulpiais pažymėtas Kristaus kančios kelias (kalvarijos). Labiausiai sujaudino vietinio gido pasakojimas apie poeto Vytauto Mačernio gyvenimo vingius, kūrybą ir tragišką baigtį. Paskutinis užsibrėžtas ekskursijos taškas – Plungė su didingais kunigaikščių Oginskių dvaro rūmais, neaprėpiamu parku ir garbingos giminės istorija.
Nors kažkiek ir pavargę, tačiau savyje prikaupėme tiek neišdildomų įspūdžių, išgirdome tiek istorijų,… Pro autobuso langus žvelgdami į miškais pamargintus laukus paliekame kalvotąjį Žemaitijos kraštą ir raizgytais keliais „braunamės“ link autostrados, o ja – link savųjų Kaišiadorių.
