2025 m. lapkričio 14 d. Žiežmarių TAU ansamblio narės išvyko į Medardo Čoboto TAU, kur jau šešerius metus vyksta senjorų chorų ir ansamblių festivalis. Nors prieš pasirodymą jautė šiokį tokį jaudulį, šiltas ir pagarbus priėmimas jį greitai išsklaidė.
Scenoje suskambo „Studenčių“ dainos ir bendra visų kolektyvų atliekama melodija. Po pasirodymo laukė gardžios vaišės, malonus bendravimas ir jauki bendrystės atmosfera.
Į namus ansamblis grįžo pakilios nuotaikos, lydimas prasmingo šūkio:
Kaišiadorių TAU susitikimas su lektore Irena Gudiškiene – šiaurietiško ėjimo trenere, aktyvaus gyvenimo būdo puoselėtoja ir žmogumi, kuriam judėjimas tapo kasdiene gyvenimo dalimi. Irena sako, kad šiaurietiškas ėjimas – tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir būdas rūpintis savijauta, atrasti vidinę pusiausvyrą bei susikurti pozityvesnę kasdienybę.
Ji kartu su vyru įkūrė šiaurietiško ėjimo klubą „8 žingsniai“, vienijantį žmones, norinčius judėti, mokytis taisyklingos technikos ir patirti bendrystės džiaugsmą. Klube svarbus ne tik pats žingsniavimas, bet ir palaikymas, bendros istorijos bei kasdienė motyvacija. Susitikimo metu Irena priminė – o kai kam tai buvo ir nauja – kaip pasimatuoti tinkamą lazdų ilgį, kokie yra keli esminiai technikos elementai, ir kodėl taisyklingas ėjimas gali tapti dideliu pokyčiu kūnui.
Didelę jos veiklos dalį sudaro iniciatyva „Pažink Lietuvą žingsniuojant“. Tai kelionės po įvairius Lietuvos kampelius, padedančios iš naujo atrasti gamtos grožį, šalies istoriją ir žygių teikiamą vidinį džiaugsmą. Tokių žygių metu Irena dalijasi patirtimi, idėjomis ir įkvėpimu nenuleisti rankų.
Anot jos, svarbiausia – ne sudėtingos žinios ar ypatingos sąlygos. Svarbiausia yra noras ir sprendimas pradėti. Tad, Kaišiadorių TAU bendruomene, kyla tik vienas klausimas: tai kada pradedam?
2025 m. lapkričio 19 d. 19.00 val. prie Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros.
2025 m. lapkričio 11 d. į Kaišiadorių muziejaus Jono Aisčio ekspoziciją Rumšiškėse rinkosi Kaišiadorių TAU Rumšiškių skyriaus studentai. Čia vyko jaudinantis susitikimas – buvusios rumšiškietės Elenos Jucienės eilėraščių knygos „Vėjas vyšniose supas“ pristatymas.
Į susitikimą su knygos autore susirinko buvę kaimynai, draugai, pažįstami. Atvyko ir autorės duktė Vilma Olekienė, anūkė Eglė Balsienė bei bičiulis Linas G. Iš Vilniaus kartu su Elena Juciene atvyko ir jos kolegės – Medardo Čoboto TAU literatūros fakulteto studentės Bronislava, Genovaitė ir Audronė.
Pamąstymais, perskaičius knygą, pasidalijo Bronislava Nainienė. Elenos Jucienės poeziją skaitė rumšiškiečiai Birutė Jonikienė ir Zenonas Žumbakys, taip pat Genovaitė Grušienė ir Audronė Andrijauskienė. Pati poetė kalbėjo nedaug, tačiau apie mamos svajonę išleisti knygą jautriai papasakojo duktė Vilma. Ji perskaitė ne vieną eilėraštį, kuriuose buvo galima atpažinti pačią autorę. O eilėraštį „Aš laisva“ skaityti norėjo keli studentai, tačiau garbė tai padaryti buvo patikėta anūkei Eglei.
Renginio atmosferą dar labiau praturtino Rumšiškių kultūros centro tradicinės muzikos kapelos „Rumškės“ nariai: Vytautas Stankevičius (akordeonas), Vytautas Budvytis (triūba) ir Stasys Kazanavičius (gitara). Jie atliko dvi dainas Elenos Jucienės žodžiais – „Mano kraštas“ ir „Liežuvis“, o taip pat skambėjo maršas, polka ir valsas.
Renginys baigėsi visiems dalyviams kartu dainuojant Jono Aisčio žodžiais sukurtą dainą „Lopšinė“.
Tądien Jono Aisčio ekspozicijoje skambėjo daug poezijos, šilumos ir prisiminimų. Ne vienas TAU studentas išsinešė namo Elenos Jucienės knygą su autorės autografu – jaukiems vakarams su kraštietės poezija.
Šiandien Kaišiadorių trečiojo amžiaus universitete svečiavosi seserys Alma ir Inga Laužonytės – taikomųjų, vizualinių ir scenos menų kūrėjos bei tyrėjos, kurioms ypač svarbi mokslo ir meno sintezė. Viešnagės metu jos pristatė savo naujausią knygą „Per paskutinę vakarienę“, kurioje publikuojami 33 pokalbiai (16 duetų) su žinomais Lietuvos kultūrologais, filosofais, menininkais ir pedagogais.
Kiekvienas pašnekovas ne tik dalijasi mintimis apie kultūrą, bet ir interpretuoja garsius meno kūrinius – tarp jų Rafaelio „Atėnų mokyklą“, Leonardo da Vinčio „Vitruvijaus žmogų“, Mikelandželo „Adomo sutvėrimą“, Edvardo Muncho „Šauksmą“ ir kitus.
Susitikimo metu nuskambėjo daug prasmingų minčių. Viena iš jų – rūpestis: vieni kitais, savimi, savo šeima ir aplinka. Tai esminė žmogaus dvasinės brandos sąlyga, leidžianti kurti santykius, paremtus dėmesiu ir atjauta. Ši tema gražiai susišaukė su M. K. Čiurlionio kūriniu „Bičiulystė“, kurio simbolika primena, kad tik rūpindamiesi vieni kitais tampame tikrais bičiuliais. Susitikimo metu nuskambėjusi tezė „Nepyk“ tapo savotišku šio susitikimo leitmotyvu – kvietimu gyventi su šviesa širdyje ir pagarba žmogui.
Renginyje dalyvavę Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto klausytojai išsinešė daug apmąstymų apie paprastumą, dialogą, rūpestį, žmogaus gebėjimą bendrauti, mylėti, būti, turėti. „Tai buvo gilu, tai buvo neišvaikščioti dirvonai“, – sakė universiteto rektorė Birutė Kvedarienė, dėkodama seserims Laužonytėms už prasmingą ir įkvepiančią patirtį.
Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) iniciatyvos „Nė vienas nėra pamirštas“ projektas „Švarus internetas“ grįžta su skaitmenine pamoka tėveliams, mokytojams ir vyresniesiems.
Įpusėjus auksaspalviam spaliui, grupelė Žiežmarių TAU lankytojų panoro aplankyti Kauną, kuriame yra tokių erdvių, jog kiekvienam lietuviui tiesiog būtina jose pabuvoti ir patirti simintinų emocijų.
Visų pirma, ekskursija prasidėjo Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus pastate. Tai vienintelis šio stiliaus pastatas Lietuvoje, iškilęs 1928 m. Tai jaunųjų įkūrėjų – Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus pastangomis – unikaliai įrengtas butas – muziejus. Jame išgirdome pasakojimą, kaip gyveno Pirmosios LR laikotarpiu darbštūs ir drąsūs žmonės ir kokį tragišką likimą gyvenusios šeimos šiame bute patyrė karo metais. Bute gausu to meto indų, knygų, baldų ir buitinės techniko aparatų.
Iš muziejaus išėjus, panorome Kauną pamatyti tarsi iš paukščio skrydžio. Tad aplankėme didžiausią monumentalios architektūros baziliką Baltijos šalyse – Prisikėlimo bažnyčią, kurioje sovietmečiu veikė Radijo gamykla. Pasikėlusios liftu į apžvalgos aikštelę, gėrėjomės rudens nuspalvintais miesto vaizdais.
Išvykos pabaigai pasirinkome ekskursiją po Lietuvos banko rūmus. Ir neapsirikome! itin sužavėjo prabangus eksterjeras ir interjeras – erdvūs vestibiuliai, antikine dvasia alsuojančios didingos kolonos, spalvingi vitražai, tapytinis dekoras, puošyba marmuru, granitu, įžymių Lietuvos ir Europos menininkų darbai.
Kelionė buvo labai vertinga kultūriniu ir istoriniu aspektu…
Kaišiadorių trečiojo amžiaus universiteto klausytojai salėje „Mazgas“ 2025 m. spalio 24 d. turėjo išskirtinį renginį – paskaitą, skirtą vienam žymiausių Lietuvos vitražo meistrų Kazimierui Morkūnui (1925–2014). Vitražo meistras gimė Žiežmariuose ir salėje atsirado klausytojas, kuris pažinojo menininką. Paskaitą gausiai susirinkusiai auditorijai skaitė Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Į salę „Mazgas“ tądien suplūdo tiek klausytojų, kad teko pristatyti papildomas nešiojamas kėdes – tai tik patvirtino didžiulį vietos bendruomenės susidomėjimą lietuviško vitražo meistru, kurio kūriniai puošia daugelį žinomų Lietuvos pastatų. Olijardas Lukoševičius savo paskaitoje išsamiai pristatė Kazimiero Morkūno kūrybinį kelią – nuo gimimo, studijų laikų Vilniaus dailės institute iki brandžių darbų, tapusių neatskiriama Lietuvos kultūros paveldo dalimi. Muziejaus vadovas pasakojo apie menininko ryšį su lietuvišku kraštovaizdžiu, tautiniais motyvais ir šviesos simbolika, kuri tapo pagrindiniu Morkūno kūrybos leitmotyvu. Klausytojai išgirdo ir įdomių faktų apie garsiuosius vitražus, tokius kaip „Šv. Kazimieras“ Vilniaus arkikatedroje, „Saulės mūšis“, eksponuotas Paryžiaus pasaulinėje parodoje, bei daugelį kitų darbų, pelniusių menininkui tarptautinį pripažinimą. Pasak O. Lukoševičiaus, Kazimieras Morkūnas buvo ne tik išskirtinio talento dailininkas, bet ir žmogus, kurio kūryboje susiliejo modernumas ir tautinė dvasia: “Jo vitražuose šviesa tampa pasakojimu – apie žmogų, apie Lietuvą, apie laiką, kuris praeina, bet palieka šviesos pėdsaką,“ – sakė lektorius.
Paskaitos pabaigoje vyko diskusija, kurios metu klausytojai pastebėjo, kad Kaišiadoryse būtina pavadinti vieną iš gatvių. Klausė ir džiaugėsi dėl Kaišiadorių muziejaus statomo naujo pastato šalia bibliotekos.
Š.m. spalio 23 d. Žiežmarių trečiojo amžiaus universiteto studentai išklausė labai aktualią šiam laikotarpiui, kai tiek daug kalbama apie karo grėsmę, paskaitą ,,Žinojimas saugo”.
Apie Lietuvos pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir kaip gyventojai turi būti tam pasiruošę informatyviai pasakojo Lietuvos Raudonojo kryžiaus Elektrėnų skyriaus savanoris Eitvydas ir Rolanas Vitkauskas – Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Bendrojo skyriaus parengties pareigūnas (patarėjas) – rajono Savivaldybės Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro, operacinio vertinimo informacijos valdymo ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos grupės vadovas.
Klausytojai buvo supažindinti su gyventojų informavimo priemonėmis, nurodė vietas Žiežmariuose ir kitose rajono vietovėse kur yra įrengtos priedangos, papasakojo, kaip elgtis išgirdus sirenų gausmą. Paragino gyventojus pačius būti atsakingus ir pradėti rūpintis savo saugumu: susitvarkyti daugiabučių rūsius, pagalbines patalpas, pasirūpinti savo šeimos narių dokumentų kopijomis, grynaisiais pinigais, išvykimo krepšiu su būtiniausiais daiktais bei maistu. Lektoriai nurodė tinklapį, kuriame kiekvienas Lietuvos gyventojas gali rasti visas priemones ir veiklos planą – https://lt72.lt/.
